„Sausrai atsparių žolynų įrengimas, pašarų maistingumo vertinimas, gyvulių sveikatingumo gerinimas galvijininkystės ūkiuose“

Našūs ir sausrai atsparūs daugiamečiai žolynai: 12 ūkių pasiryžę tai išbandyti

Didelės energinės vertės žolinių pašarų gamyba – viena iš aktualiausių problemų, intensyvinant galvijininkystę Lietuvoje. Klimatui keičiantis, vis dažniau susiduriama su nepalankiomis oro sąlygomis, žolynų būklė prastėja, mažėja produktyvumas, nepasigaminama reikiamo kiekio pašaro, didėja gaminamos pieno bei mėsos produkcijos savikaina, mažėja gyvulininkystės ūkių skaičius. Norint patenkinti gyvulininkystės reikmes gaminant pašarus, ūkininkui būtina turėti gerus, našius daugiamečius žolynus. To bus siekiama Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybai (LŽŪKT) įgyvendinant parodomųjų bandymų projektą.

„Sausrai atsparių žolynų įrengimas, pašarų maistingumo vertinimas, gyvulių sveikatingumo gerinimas galvijininkystės ūkiuose“ (SAŽ) – dar vienas LŽŪKT įgyvendinamas ES finansuojamas parodomųjų bandymų projektas, truksiantis trejus metus (nuo 2024-04-22 iki 2027-03-01).

LŽŪKT Plungės r. biuro gyvulininkystės konsultantė Jurgita Gramauskienė projekte dalyvaujančio telšiškio Alvydo Blažinauskio mišriame gyvulininkystės ūkyje, Egidijaus Vilkevičiaus nuotrauka.

„Lietuvoje sparčiai mažėja gyvulių skaičius. Tą lemia žemos kainos už parduodamą produkciją ir klimato kaitos padariniai. Dėl sausros jau kelerius metus gyvulininkystės ūkiai susiduria su problema – nepasigamina reikiamo kiekio kokybiškų žolinių pašarų. Tik geri žolynai užtikrina pakankamą kokybiškos žolės kiekį visą ganiavos laikotarpį, o iš kokybiškos žolės galima pagaminti vertingų konservuotų pašarų žiemos laikotarpiui. Be to, šeriant galvijus geros kokybės žoliniais pašarais, sunaudojama iki 50 proc. mažiau kombinuotųjų pašarų. Tai labai aktuali tema ūkininkams šiuo sunkiu laikotarpiu“, – temos aktualumą pabrėžia Daiva Gurauskienė, LŽŪKT vyr. gyvulininkystės specialistė ir projekto vadovė.

Projekte dalyvauja 12 gyvulininkystės ūkių, laikančių ne mažiau kaip 40 galvijų, iš Pakruojo, Rokiškio (2 ūkiai), Plungės, Telšių, Ukmergės (2 ūkiai), Skuodo (2 ūkiai), Šilalės ir Šilutės rajonų. Du iš jų pasirinkę vystyti ekologinę pieninę gyvulininkystę. Ūkiuose bus įrengti nauji, sausrai atsparūs ir produktyvūs žolynai šienavimui, įvertinta gautų pašarų kokybė bei įtaka gyvulių sveikatingumui. Bandymai atliekami pagal LŽŪKT ilgametę patirtį turinčių gyvulininkystės specialistų parengtą metodiką.

Pritaikytos naujovės

Lietuvos ir užsienio selekcininkai sukuria vis naujų žolių veislių, kurios atsparios sausrai. Jas svarbu išbandyti ūkio sąlygomis, siekiant geresnio pašarų maistingumo, gausesnio derliaus, pigesnio pašaro. Atliekant parodomuosius bandymus bus siekiama sumažinti mineralinių azoto trąšų panaudojimą, įtraukti į mišinius naujas žolių veisles, atsparias nepalankiems aplinkos veiksniams.

„Pirmiausia paimsime dirvožemio ėminius ir juos ištirsime. Atsižvelgdami į individualaus ūkio dirvožemio struktūrą, gautus tyrimus, parinksime žolių mišinius, juos įsėsime. Tirsime žoles, prognozuosime jų produktyvumą, vertinsime pašaro kokybę mobiliu pašarų analizatoriumi (sausosios medžiagos, apykaitinė energija, žalieji baltymai, žalieji riebalai, rūgštyse tirpi ląsteliena (ADF), neutraliuose tirpaluose tirpi ląsteliena (NDF), pelenai ir  kt. parametrai). Kitąmet iš naujų žolynų paruoštais pašarais šersime telyčias, vertinsime jų sveikatingumą“, – pagrindinius veiklos etapus vardina D. Gurauskienė.

Kokie projekte dalyvaujančių  ūkių dirvožemiai?

Pagrindinis kriterijus sudarant žolių mišinius – dirvožemio derlingumas, drėgnumas (gruntinio ir paviršinio vandens dinamika), granuliometrinė sudėtis ir rūgštingumas. Sėklininkystės įmonės daugiausia paruošia standartinius mišinius žolynams, tačiau ūkiuose, kuriuose vyrauja nederlingi, rūgštūs, šlapi ir pelkėjantys dirvožemiai, standartiniai žolių mišiniai ne visuomet tinka. Taigi, prieš įsirengiant naują žolyną, pirmiausia reikia išsitirti dirvožemius, nuspręsti kokio ilgaamžiškumo žolyno siekiama ir kam jis bus naudojamas.

Konsultantai jau paėmė visų 12 projekte dalyvaujančių ūkių dirvožemio ėminius, kurie ištirti LŽŪKT laboratorijoje. Sužinojus dirvožemio rūgštingumą, galima nuspręsti, ar reikia lauką arba atskiras jo dalis kalkinti. Džiugu, kad ūkininkai su konsultantais darbuojasi išvien. Nuotraukose – Skuodo r. biuro gyvulininkystės konsultantė Karolina Mitkuvienė su ūkininku Valdu Raštikiu (kairėje) ir Kelmės r. biuro gyvulininkystės konsultantė Bronė Vaičiulienė su ūkininku Vytautu Vaišvila.

Kadangi bandymai vykdomi visoje Lietuvoje, dirvožemiai labai skirtingi: nuo labai rūgščių (pH 4,9) iki neutralių (pH 7,0–7,1), žr. lentelę.

Vienas iš pagrindinių rodiklių dirvožemyje yra pH, nes nuo jo priklauso maisto medžiagų prieinamumas. Kalbant apie pagrindinių maisto medžiagų (azoto, fosforo ir kalio) pasisavinimą palankiomis sąlygomis, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kai dirvožemis vidutiniškai rūgštus (pH 5), augalai azoto ir kalio trąšų gali pasisavinti atitinkamai 52–53 proc., fosforo trąšų – 34 procentus. Kai dirvožemis rūgštokas (pH 6), kalio trąšų augalas pasisavina 100 proc., tačiau azotinių trąšų – tik 89 proc., o fosforo trąšų – tik 75 procentus. Rūgščiuose dirvožemiuose judrusis fosforas pereina į geležies ir aliuminio fosfatus, todėl tampa augalams neprieinamas. Taip pat svarbus tam tikros žolės rūšies jautrumas dirvožemio reakcijai.

Tirtuose dirvožemiuose rasta judriojo kalio nuo 81 iki 368 mg/kg. Kur daugiau organikos, dirvožemiai linkę turėti augalams prieinamo judriojo kalio. Kalis reikalingas, kad augalas augtų sveikas ir normaliai vystytųsi. Jis didina druskų koncentraciją augalų sultyse, todėl augalai tampa atsparesni šalčiams, sausroms bei kitoms nepalankioms sąlygoms. Augalai iš dirvožemio pasisavina apie 15–30 proc. judriojo kalio. Jo kiekis dirvožemyje priklauso nuo dirvožemio pH ir granuliometrinės sudėties.

Jau senai žinomas, kad fosforas yra būtinas makroelementas, ypač svarbus įsėjant naują žolyną ar reguliariai jį pjaunant silosui arba šienui. Fosforas yra reikšmingas energijos apykaitai. Jeigu jo trūksta, sutrinka augalų augimas, jie ne taip gerai krūmijasi, audiniai tampa ne tokie gyvybingi, gaunamas nedidelis derlius. Šaknų veiklai, lapų augimui fosforas ypač reikalingas pradiniais augalų augimo tarpsniais. Augalai iš dirvožemio pasisavina apie 5–20 proc. judriojo fosforo. Atlikus dirvožemio tyrimus, ūkininkų laukuose judriojo fosforo rasta nuo 40 iki 292 mg/kg.

Kuo žemės paviršiuje daugiau humuso, tuo dirvožemis atsparesnis atmosferos reiškinių neigiamam poveikiui, mažiau paviršius susiplaka lietingais periodais ir įsivyravus sausiems orams nesudžiūsta iki kietos plutos. Humusingos dirvos atsparesnės erozijai. Tirti dirvožemiai buvo nuo vidutinio iki labai didelio humusingumo.

Taigi, žinant informaciją apie dirvožemį, jau galima rinktis žolių rūšis ir veisles naujam žolynui. Žolių mišiniai kiekvienam ūkiui bus parinkti individualiai, pagal ūkio dirvožemio tyrimus bei naujausias mokslininkų rekomendacijas.

Pasak LŽŪKT vyresn. gyvulininkystės specialisto Vido Tolevičiaus, įsirengiant naują žolyną, ypač daugiametį, rūšinę sudėtį, veisles ir sėklas reikėtų rinktis atidžiai. Pageidautina, kad juose vyrautų tolerantiškos nepalankioms augimo sąlygoms žolės. Produktyvesnio žolyno galima tikėtis auginant vietines ar kaimyninių šalių veisles.

„Svidrės ir eraičinsvidrės yra labai derlingos, geros kokybės, tačiau jautresnės nepalankioms sąlygoms žiemą, lyginant su kitomis miglinėmis žolėmis. Pasirinkus geriau žiemojančias veisles, būtų patiriami minimalūs derliaus nuostoliai. Sausroms ir karščiams atsparios mėlynžiedės liucernos. Sausrų metu be mėlynžiedės liucernos gana gerai auga ir aukštosios avižuolės, beginklės dirsuolės“, – primena V. Tolevičius.

Parodomojo bandymo metu bus nustatoma ir įvertinama: žolyno produktyvumas ir jo pašarinė vertė, vegetacijos atsinaujinimas ir botaninė sudėtis antrais žolyno augimo metais. Taip pat bus tiriami konservuoto pašaro kokybiniai rodikliai (ne mažiau kaip 3 kartus).

Laukiami rezultatai

Atliekant gamybinius parodomuosius bandymus, siekiama perteikti žemdirbiams moksliniais tyrimais paremtas pažangias sausrai atsparių žolynų auginimo technologijas, siekiant gerinti gyvulių sveikatingumą ūkiuose, didinti jų produktyvumą. Pagerinus žalienų rūšinę ir veislinę sudėtį, ėdamumą, pupinių žolių sudygimą ir paankstinus žolės sudorojimo terminus ir naudojant šiuolaikines šienainio, siloso gaminimo technologijas, padidės žolynų sausųjų medžiagų derlius, pagerės pašaro kokybė. Šios priemonės padės užauginti telyčias, tinkamas bandos pakaitai.

Projekto metu gauti rezultatai turės teigiamos įtakos aplinkai ir klimatui. Auginant daugiametes žoles, bus gerinama dirvožemio kokybė, išsaugomas humusingumas, augalai daugiau į orą išskirs deguonies, taip bus gerinama oro kokybė, įtraukiant į žolių mišinius pupinius augalus bus mažiau naudojama mineralinių trąšų, o tai prisidės prie klimato kaitos švelninimo.

Be to, ūkininkai susipažins su auginamų daugiamečių žolių rūšių savybėmis, naujomis žolių veislėmis bei auginimo technologijomis, o taip pat galės padiskutuoti rūpimais klausimais su konsultantais. Organizuojamose lauko dienose, seminaruose, dalinimosi patirtimi grupių susitikimuose, kuriuose galės dalyvauti visi besidomintys, galės susipažinti su bandymo rezultatais, o tai prisidės prie BŽŪP veiklos rezultatų gerinimo aplinkosaugos srityje (žemės struktūros gerinimo, dirvožemio praturtinimo organinėmis medžiagomis, efektyvesnio trąšų naudojimo, pašarų virškinamumo gerinimo, gyvulių sveikatingumo užtikrinimo).

Projektas finansuojamas pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano intervencinę priemonę „Parodomieji projektai ir informavimo veikla‘‘

Parengė Ramunė Sutkevičienė, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyr. redaktorė

Publikavimo data: 2024-11-05

 

Justinas Stonys piendaves šeria kaip Amerikoje ir žada mažinti žolynų plotus gerindamas jų kokybę.

Šilališkis Justinas Stonys (nuotr.) su šeima daugiau kaip dešimtmetį Jucaičių kaime puoselėja iš tėvų perimtą ūkį ir pasirinktą pienininkystės kryptį. Šiuo metu tvartuose mūkia per 120 piendavių. Ūkininkas daug dėmesio skiria karvių genetikai, domisi naujovėmis, nebijo eksperimentuoti ir dalyvauti projektuose. Naujausiame iš jų – Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos inicijuotame projekte „Sausrai atsparių žolynų įrengimas, pašarų maistingumo vertinimas, gyvulių sveikatingumo gerinimas galvijininkystės ūkiuose“ (SAŽ) – Justinas tikisi ne tik atnaujinti žolynus, bet ir įgyti neįkainojamos patirties. Su Justinu Stoniu kalbamės apie pasirinktą ūkininkavimo kelią, kompromisus, eksperimentus, žolynų ir tvaraus ūkininkavimo svarbą.

Justinai, kaip pasirinkote ūkininko kelią? Koks ūkis dabar?

Ūkininkauti pradėjau po studijų, 2011 metais. Baigiau mechanikos inžineriją tuometiniame LŽU (red. dabar VDUŽŪA). Įgytos žinios bent jau ūkininkavimo pradžioje tikrai pravertė, ypač taisant ar renkantis techniką, žemės ūkio padargus, dalyvaujant įvairiose modernizavimo priemonėse. Ir dabar dūšioje esu labiau mechanikas.

„Smagu nueiti į tvartą ar į ganyklą pas gyvulius, kai jie apspinta, paglostyti ... tai tarsi meditacija, bet mieliau traktoriuje sėdėčiau (red. juokiasi),“ – prisipažįsta Justinas.

Ūkį perėmiau iš tėvų. Kaip jaunasis ūkininkas, tuomet turėjau 40 karvių, iš jų 30 melžiamų, apie 10 angusų ir simentalių veislės karvių žindenių su veršiukais. Tuomet dirbome apie 100 ha. Kai banda padidėjo, pradėjo trūkti vietos, tad mėsinių galvijų atsisakiau.

Šiuo metų melžiame apie 120 karvių, dirbame apie 300 ha. Iš karvės per kontrolės metus primelžiame apie 9 t pieno. Melžiu eglutės tipo melžimo aikštelėje po12 karvių. Bandoje daugiausia holšteinų.

Tinkamai prižiūrėti bandą yra reikalų. Reikia galvijus ir gydyti. Priimti sprendimą dažniausiai reikia čia ir dabar, o veterinarų nelabai besurasi. Tad gyvenimas privertė išmokti sėklinti ir ženklinti. Baugiau kursus, nes juk reikia žinių ir norisi kuo daugiau pačiam visko padaryti.

Ką norėtumėte dar padaryti?

Labai norėčiau atnaujinti fermų infrastruktūrą, o tam jų reikia naujų. Plėsti bandos neplanuojame, nes ir taip braškame per siūles. Jeigu projektai bus su 70 proc. paramos intensyvumu, tada galbūt ir ryšiuosi investuoti. Jei mažiau, tai nemanau, kad statybos bus. Su pieno sektoriumi per daug yra kalnelių. Žinote, kai visas ūkis yra ant kiemo, sunku prisiversti stipriai rizikuoti. Aišku, norėtųsi robotizuotos fermos.

Bet ir dabar nėra prastai. Paskutinius trejus metus ypač daug dėmesio skiriu genetikai. Manau, kad gerai bandai išvystyti reikia kažkur apie dešimt metų. Kadangi fermos yra senos statybos, pasitvarkiau, susidariau sąlygas, nusipirkau keletą bandos valdymo sistemų. Stipriai su racionu nespaudžiu, to ir nedarysiu, kol naujų fermų nebus. Noriu bendrą pieno kiekį palaikyti, kokias tris tonas į dieną.

Žemės šiuo metu daugiau yra negu gyvulių. Taip jau gaunasi. Norėčiau nebesėti javų, turėti daugiau melžiamų karvių. Kad būtų vienas darbas, nes sėja ir šienavimas dažnai dubliuojasi. Bet verčiamės dabar kaip yra. Darbo yra, tik reikia dirbti. Pragyvenimui užteks.

Praėjusių metų sausros akivaizdžiai parodė ūkiuose auginamų žolynų pliusus ir minusus. Kokia jūsų patirtis ir patarimai siekiant sumažinti sausrų riziką žolių derliui?

Taip, sausra vis dažnesnė ir ilgiau užsiliekanti. Manau, čia svarbūs keli dalykai. Žolių derlius priklauso nuo žemės dirbimo ir tinkamų augalų rūšių pasirinkimo. Žemės dirbimo ir plūgo atsisakiau jau prieš 6 metus. Šalia ūkininkaujantis kaimynas vis dar aria, tad įdomu stebėti laukų situaciją. Pastebėjau, ypač kai sausesni pavasariai, kad mano pasirinktas minimalus žemės dirbimas labiau pasiteisino: viskas greičiau ir geriau auga, drėgmė geriau išsisaugo.

Dabar žolinių augalų rūšių ir veislių pasirinkimas ypač platus, todėl pačiam nuspręsti ir atsirinkti sunku, tai džiaugiuosi, kad dalyvauju Konsultavimo tarnybos SAŽ projekto veikloje. Konsultantai padės atsirinkti žolynus, kurie yra ne tokie opūs sausroms, nes prieš kelerius metus

Tai kas išgelbėjo? Kiek skiriate žolynams ploto?

Tuomet išgelbėjo kukurūzai. Ir dabar pagrindinis pašaras ūkyje yra kukurūzai. Faktiškai šeriu kaip Amerikoje: 70 proc. raciono sudaro kukurūzai. Vis norėdavau daugiau dėmesio skirti žolynams, bet neišeidavo. Jūratė (red. Jūratė Ciparienė, Konsultavimo tarnybos Šilalės r. biuro gyvulininkystės konsultantė) pasiūlė sudalyvauti šiame projekte. Tai man paskata padaryti tai, kam vis neprisiruošdavau – judėti į priekį ir su žolynų kokybe, ir žolių rūšių pasirinkimu.

Dabar ūkio žolynai užima apie 150 ha, vyrauja daugiametės pievos. Po visų protestų, kai daugiamete pievas galime dirbti, planuoju šio projekto dėka jas naujinti. Manau, kad žolynų plotai mažės, nes, kaip sakiau, kukurūzas yra pagrindinis mano galvijų pašaras.

Kadangi žolynus atnaujinsime, manau, kad žolės derlius bus žymiai geresnis, tad planuoju jų plotus mažinti, užteks iki 100 ha. Dalį žolyno jau įsėjau. Matau, kaip jis auga. Tikiu, kad projektas pavyks.

Taigi, Jūs vienintelis iš 12 dalyvių šiemet žolyną jau įsėjote. Kodėl taip pasirinkote?

Taip, esu vienintelis, kuris žolyną įsėjau jau šiemet. Kai pradėjau ūkininkauti, ganyklas visada naujindavau rudenį. Manau, kad tuomet žolei lengviau įsikabinti, nes rudenį daugiau drėgmės, o pavasariai, ypač pastarieji, kuo toliau, tuo sausringesni. Rudenį daugiau šansų, kad užlis.

Kaip minėjau, dabar labiau žolynams skirsiu dėmesio. Šiemet pasirinkau žolių mišinį, kurio sudėtyje yra daugiau baltyminių augalų ir liucernos. Manau, kad tai – ateities pašaras. O kokių rūšių ar veislių, labiau konsultantais pasikliausiu. Ar dobilas, ar liucerna, nematau didelio skirtumo.
 

Paruošiamieji naujojo žolyno įsėjimo darbai	Projektiniam žolynui skirti 5 ha

 Kiek „projektiniam žolynui“ atseikėjote ploto?

Projektui atrėžiau apie 5 ha, iš jų 2,5 ha atnaujinsime pagal konsultantų rekomendacijas, o kitus 2,5 ha paskyriau savo nuožiūra. Pažiūrėsime, kas gausis, bus įdomu palyginti. Šiemet atnaujinome 10 ha žolynų.

Patinka išbandyti naujoves ir eksperimentuoti?

Man labai svarbios žinios. Kitų patirtis ir yra kitų, o ką išbandai pats, tas tau ir lieka. Juolab, kad ir sėjimo būdas mano yra kitoks. Mėgstu ir su sėjos būdais, technika paeksperimentuoti, pasibandyti nedideliame plote. Štai daugelis sėja su smulkių sėklų sėjamosiomis. Aš dabar jau antrus metus sėju ant tankinimo volo primontavęs smulkių sėklų bunkerį, kuris ant išlygintos ir paruoštos dirvos tiksliai dozuoja, išbarsto žolės sėklas, taip iš karto ir privoluoju. Kaip sakoma, mechaniko dūšia pasidarbavo. Net ir konsultantams buvo įdomu įsitikinti, kaip sukibs ir augs tie žolynai.

Taip esu bandęs sėti ir tarpinius pasėlius. Gerai pavyko, bet, kaip žinia, kaip metai, taip naujiena. Jei drėgmės daugiau, šis būdas nelabai geras, nes dirvą gali labai sutankinti.

Toks jau ūkininko darbas – kasmet reikia iš naujo ir atskirai vertinti įvairias situacijas ir atitinkamai priimti sprendimus.

Kas yra svarbu prižiūrint žolyną, na, pavyzdžiui, kad neišretėtų, nesidaugintų piktžolės?

Daugiametėse pievose viską parodo maisto medžiagų balansas jose. Jei mažiau patręšei ar ilgesnį laiką neatnaujinai, jau ir matosi tuščios vietos, plinta piktžolės ar rūgštinės žolės. Jau reikia priimti sprendimą. Jei žolynui maisto medžiagų netrūks, jis bus ir sveikas, ir neretės.

Šiemet pirmą kartą tą lauką (red. skirtą projektui) papildomai gerai organika patręšiau – mėšlu ir srutomis. Vis tik, esu tos pačios nuomonės kaip ir konsultantas – srutas pilti ant pievų man nelabai patinka, geriau mineralinėmis būčiau linkęs patręšti. Auginu ūkyje javus, kukurūzus – jiems irgi nemažai mėšlo reikia, tad kartais žolynus papildomai patręšiu per lapus. O šiaip sėjomainoje žolynas grįžta į tą patį lauką trečią-ketvirtą metą po kukurūzų, javų.

Kiek svarbi dirvožemio struktūra, dirvožemio tyrimai įrengiant žolynus?

Labai svarbu. Pirmiausiai išsitiri dirvožemį, pagal tyrimų rezultatus gi ir žolių mišiniai parenkami. Jei įsėsi į kokią durpę, tai tikrai niekas neaugs, tik išlaidų patirsi. Labai daug niuansų, kur lengva nepataikyti, ypač jei ir dirvožemio subtilybių nelabai žinai. Projekto metu gautos konsultacijos, manau, tikrai įstatys į vėžias, kurios pravers atnaujinant ir kitus žolynus.

Mano ūkio dirvožemiai įvairiausi: yra ir durpingo, ir priesmėlio, ir gero dirvožemio. Bandymui – naujam žolynui įrengti – parinkau palankų dirvos plotą, lengvo dirvožemio, kuris pavasarį greitai džiūsta. Anksti į tą plotą įvažiuoju. Norėjau projektui atrinkti labiau stresinę vietą. Jei projekto metu galima tai išbandyti, kodėl gi ne? Jei inkubacinėmis sąlygomis bandysi, tai ir rezultatai bus iškreipti, ir neturėsi iš projekto apčiuopiamos naudos.

Konsultavimo tarnybos Šilalės r. biuro gyvulininkystės konsultantė Jūratė Ciparienė Justino Stonio skirtame bandymui lauke ima dirvožemio ėminius, kurie ištirti  LŽŪKT laboratorijoje.

Justinai, kas jus motyvuoja žengti į priekį ir vystyti pienininkystę?

Man tai įdomi veikla. Kiekviena diena kaip naujiena. Ateina technologijos, įvairios sistemos, technika ir įranga, bandos sveikatingumo programos, įdomu sužinoti, išbandyti. Man iššūkiai patinka. Tik gaila, kad ne visada užtenka visur nuvažiuoti, pavyzdžiui, į konferencijas, kad daugiau žinių pasirinkčiau, susitikčiau su bendraminčiais. Tai buvo dar vienas argumentas, kodėl sutikau dalyvauti SAŽ projekte, nes jame yra patirtimi pasidalijimo grupės. Jau šiemet buvo kelios. Ten bendraujame, galime semtis patirties vieni iš kitų, taip pat turime galimybę dirbti drauge su konsultantu. Ir laikas parinktas geras, ne darbymetis, tad turime kada ramiai pasišnekėti, pasidalinti patirtimi. Visokeriopa nauda.

Autorė Ramunė Sutkevičienė, LŽŪKT ir agroakademija.lt vyr. redaktorė

Projektas finansuojamas pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano intervencine priemonę „Parodomieji projektai ir informavimo veikla‘‘

Publikavimo data: 2024-12-20